Kiek save atsimenu visada buvau šalia arklio, užaugau šalia jo, o kiek neatsimenu tai primena nuotraukos.
Prisimenu visus iki vieno savo arkliukus, prisimenu skaudžius ir džiugius išgyvenimus susijusius su jais, prisimenu pirmą nukritimą, pirmą pergalę, pirmą pasididžiavimo jausmą, pirmą perskaitytą knygą Vilio Džeimso „Kaubojaus Žirgas“… Ir dabartis, kurią aš dabar turiu, kuri kažkada prisidės prie prisiminimų, prie praeities. Todėl kokią šiandieną aš sukursiu sau ir mane supantiems, ne tik žmonėms, bet ir žirgams, tokius prisiminimus ir turėsiu…
Vaikystėje žirgas buvo man draugas, mano slaptų svajonių ir žaidimų dalyvis ir dabar aš jį žiūriu kaip į seną ir gerą draugą. Draugą, kuris pasak Vilio Džeimso, niekados neinkščia išalkęs, nesiskundžia nusilakstęs ar pavargęs ir neša raitelį tol – kol krinta… Bet ar tikras draugas nori, kad taip atsitiktų jo ištikimam žirgui???

Kiek save atsimenu visada buvau šalia arklio, užaugau šalia jo, o kiek neatsimenu tai primena nuotraukos.
Prisimenu visus iki vieno savo arkliukus, prisimenu skaudžius ir džiugius išgyvenimus susijusius su jais, prisimenu pirmą nukritimą, pirmą pergalę, pirmą pasididžiavimo jausmą, pirmą perskaitytą knygą Vilio Džeimso „Kaubojaus Žirgas“… Ir dabartis, kurią aš dabar turiu, kuri kažkada prisidės prie prisiminimų, prie praeities. Todėl kokią šiandieną aš sukursiu sau ir mane supantiems, ne tik žmonėms, bet ir žirgams, tokius prisiminimus ir turėsiu…
Vaikystėje žirgas buvo man draugas, mano slaptų svajonių ir žaidimų dalyvis ir dabar aš jį žiūriu kaip į seną ir gerą draugą. Draugą, kuris pasak Vilio Džeimso, niekados neinkščia išalkęs, nesiskundžia nusilakstęs ar pavargęs ir neša raitelį tol – kol krinta… Bet ar tikras draugas nori, kad taip atsitiktų jo ištikimam žirgui???